Eidamas Seimo nario pareigas, „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis dėl antisemitinės retorikos buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs Seimo nario priesaiką. Siekdamas išvengti apkaltos, jis atsisakė mandato, taip išsaugodamas galimybę ateityje vėl kandidatuoti į Seimą. Šiuo metu STT vykdo tyrimą dėl „Nemuno aušros“ galimai neteisėto rinkimų finansavimo. Žurnalistai išsiaiškino, kad tarp partijos finansuotojų buvo ir Rusijos oligarcho patikėtinis. VSD nerekomendavo R. Žemaitaičiui suteikti teisės dirbti su slapta informacija.
Po Seimo rinkimų valdantieji aiškiai deklaravo, kad koalicija su „Nemuno aušra“ nebus formuojama. Siekiant turėti daugumą Seime teko ankstesnių pareiškimų atsisakyti, koalicija su šia partija buvo sudaryta. Nuo pat pradžių „Nemuno aušros“ lyderis koalicijos partneriams kėlė ultimatumus: jei jis netaps Seimo vicepirmininku, partija paliks valdančiąją daugumą. Prezidentas pačioje pradžioje tokią koalicijos sudėtį pavadino klaida, o vėliau vetavo „Nemuno aušros“ siūlytus kandidatus į aplinkos ir energetikos ministrus, motyvuodamas tuo, kad Energetikos ministerija yra nacionalinio saugumo klausimas. Vėl pasigirdus grasinimams palikti valdančiąją daugumą, buvo nuspręsta „Nemuno aušrai“ perduoti Kultūros ministeriją.
Vilniuje susirinkusi kultūros bendruomenė surengė Kultūros asamblėją. Menininkai, kuratoriai, muzikantai, režisieriai, dizaineriai, architektai, mokslininkai, prodiuseriai, kultūros NVO ir festivalių vadovai, kūrėjai bei valstybinių kultūros institucijų darbuotojai griežtai pasisakė prieš sprendimą Kultūros ministeriją perduoti „Nemuno aušrai“. Buvo kviečiama pasirašyti peticiją, reiškiamas nerimas dėl tokio sprendimo pasekmių.
Kultūros bendruomenės pozicija buvo ignoruota. Į kultūros ministrus paskirtas „Nemuno aušros“ kandidatas iškart sulaukė kritikos dėl kompetencijos stokos. Daukanto aikštėje įvyko pirmasis Kultūros protestas, kuriame buvo reikalaujama atsakomybės ir principingumo tiek iš socialdemokratų, tiek iš prezidento.
Kilus pasipiktinimui dėl Kultūros ministerijoje dingusios Ukrainos vėliavos ir sunkiai suprantamų paaiškinimų, kodėl valymas buvo atliekamas išskirtinai vienos šalies vėliavai, taip pat dėl interviu, kuriame buvo vengiama aiškaus atsakymo apie tarptautiniu mastu pripažįstamą Ukrainos teritoriją, iš pareigų paskirtasis ministras atsistatydino, dirbęs ministerijoje vos savaitę.
Po šių įvykių Kultūros asamblėja surengė protesto akciją, kuri visoje Lietuvoje ir už jos ribų suvienijo tūkstančius žmonių, protestuojančių prieš Kultūros ministerijos politinį išmainymą „Nemuno aušrai“. Kultūros protestas sulaukė palaikymo ir iš kitų sektorių, todėl po įspėjamojo streiko įvyko jau ketvirtoji, ir jau tarpsritinė, Kultūros asamblėja.
Visoje Lietuvoje ėmė kurtis Kultūros protesto palaikymo grupės. Įspėjamajam streikui tapus plačiausia protesto akcija Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, pasirgirdo lyginimai su Sąjūdžiu, tačiau kartu ir kritika, kad tokie sugretinimai iškreipia situaciją, nepelnytai suteikdami moralės sergėtojo vaidmenį ir didindami emocinę poliarizaciją, kai viešasis dialogas ima remtis gėrio ir blogio priešprieša.
Atsirado pareiškimų, kad Kultūros asamblėjos organizuojami protestai yra antidemokratiški, nes esą negalima kvestionuoti demokratinių rinkimų ir ministrų paskirstymo proceso, o tokio masto protestai tik stiprina „Nemuno aušros“ lyderio aukos įvaizdį, taip galimai augindami partijos reitingus. Svarstyta, kad visuomenė nuo populizmo turėtų įgyti savaiminį atsparumą, jį patirdama „dozuotai“.
Prasidėjo intensyvios pastangos diskredituoti Kultūros asamblėjos iniciatyvinę grupę, kaltinant ją kultūros finansų įsisavinimu, neskaidriais konkursais, šališkumu, elitizmu, politikavimu, veikimu prieš valstybę, kurstymu nuversti teisėtai išrinktą valdžią ir net antisemitiniais asmeniniais išpuoliais, kuriuos tiek Prezidentūra, tiek koalicijos partneriai pavadino pasibaisėtinais.
Tuo metu koalicija tęsė kultūros ministro paieškas. Joms užsitęsus, nuspręsta formuoti ministerijos vadovybę neįprastu būdu, skiriant viceministrus be ministro. Premjerės teigimu, paskirti viceministrai buvo socialdemokratų, lenkų partijos atstovai ir vienas tikrai nepriklausomas kandidatas. Pastarojo ryšiai su „Nemuno aušros“ lyderiu paaiškėjo akimirksniu, o pasirodžius kritikai dėl jo propaguojamo pseudomokslinio judėjimo, siejamo su Rusija, viceministras po dviejų dienų atsistatydino.
Galiausiai kultūros ministre paskirta socialdemokratė V. Aleknavičienė, anksčiau jau deleguota vadovauti ministerijai. Politikė jau buvo sulaukusi ir prezidento patvirtinimo, tačiau dar prieš priesaiką pasitraukė iš pareigų, socialdemokratams ir „Nemuno aušrai“ sutarus dėl ministerijų mainų, po kurių į kultūros ministrus visgi buvo paskirtas „Nemuno aušros“ deleguotas kandidatas, išskirtinai pasižymėjęs vėliavų „valymo“ darbais. Naujoji ministrė teigia, kad jos komandoje „Nemuno aušros“ atstovų nebus. Premjerė tikina, jog pažadas skirti tinkamą ministrą yra įvykdytas ir kultūros laukas gali būti ramus. Visgi kyla pagrįstas rūpestis, ar valdančiųjų kompromisinis elgesys nesukurs dar didesnių krizių ateityje, nes ultimatumais iki šiol veikęs Nemuno aušros lyderis turi visas sąlygas tolimesniam šantažui.
Kultūros asamblėja abejoja valdančiųjų pajėgumu apginti ne tik Kultūros ministeriją, bet ir kitas svarbias institucijas bei demokratinius procesus. „Nemuno aušra“ asamblėjos įvardijama kaip antisemitinis, antieuropietiškas, prorusiškas darinys, o jos lyderis – kaip vykdantis paralelinę užsienio politiką, keliančią grėsmę valstybės saugumui ir reputacijai. Nuogąstaujama, kad įžūlus ir kartojamas socialdemokratų melas tapo neatsiejama partijos dalimi, asmeninę naudą iškeliant aukščiau valstybės interesų, o prezidentas praradęs galimybę efektyviai paveikti esantį politinį lauką.
Atsižvelgdama į šias grėsmes, Kultūros asamblėja tampa pilietiniu judėjimu ir plečia savo veikimo lauką, vienydama skirtingų sektorių tikslus ir vertybes, ragindama piliečius prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. Pirmasis tokios atsakomybės gestas — Vilniuje organizuojamas finalinis Kultūros asamblėjos protesto mėnesio „Mes esame kultūra“ mitingas, keliantis klausimą „Kokios valstybės mes norime?“, kuris įvyks lapkričio 21 d. 12–16 val.
Lietuvoje jau kuriasi regioninės asamblėjos ir yra akivaizdu - Kultūros protestas tapo reiškiniu, todėl lapkričio 25 d., antradienį, 19:00 h. Vilniaus Mažajame teatre, kavinėje „Rūta“, po ilgo laiko įvyks POLEMIKA. Tema - KULTŪROS PROTESTAS. KAS TOLIAU?
Diskusijos metu bus bandoma geriau suprasti: kas yra pilietinis judėjimas? Kur baigiasi pilietiškumas ir prasideda politikavimas? Ar galima protestuoti prieš demokratiškai išrinktą valdžią? Ar Kultūros protestas gali būti priskiriamas kairiesiems ar dešiniesiems? Kas yra emocinė poliarizacija? Kaip reikėtų gintis nuo populizmo? Kada politiniai veiksmai gali būti laikomi antivalstybiniais? Kiek galima siūbuoti valtį ir kas ją šiandien siūbuoja labiausiai?
———————————————
Diskusijos dalyviai:
AINIUS LAŠAS - KTU socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas
GINTARĖ MASTEIKAITĖ - Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė
JOLANTA BIELSKIENĖ - Politologė, mokslininkė ir tyrėja
KAROLIS KAUPINIS - Režisierius, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narys
MONIKA GIMBUTAITĖ - Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė, kultūros apžvalgininkė, kino kritikė
TOMAS MARCINKEVIČIUS-BARONAS - Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas, vertėjas, kalbos redaktorius, publicistas
———————————————
Kavinė „Rūta”
Vilniaus Mažasis teatras
Gedimino pr. 22
