Spalio 24 d., penktadienį, 17 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma šešių šiuolaikinės tekstilės meistrių paroda BEVEIK RAMYBĖ.
Parodoje dalyvauja: AURELIJA RUKŠAITĖ, GRETA KARDI, GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ, LAIMA ORŽEKAUSKIENĖ-ORE, LINA JONIKĖ, MONIKA ŽALTAUSKAITĖ-GRAŠIENĖ.
Parodos kuratorė – Rasa Žukienė, LDS Auksinio ženkliuko (2024) laureatė.
Paroda veiks iki lapkričio 22 d.
Apie tekstilės meno kūrimą galvoju kaip apie lėtą ir ritmingą veiksmą, lydimą ramybės ir susikaupimo. Ir kaip apie išsitęsiantį menininkių vienumos laiką, nežinia kada pasibaigsiantį, nes audimo procesai visada labai ilgi. Net audžiant kompiuterinėmis staklėmis, kai idėjas ir vaizdus reikia paversti pikseliais, prie darbo stalo tenka ilgokai parymoti. Galvoju ir apie laiką be datų. Ir vėl tai Zimblytės mintis. Laikas be datų, amžinasis laikas gyvena archajiškuose audinių ornamentuose. Jie reikšmingi šios parodos dalyvėms. Svarbu joms ir fotografija kaip tikrovės liudijimas, ir kompiuterinis spaudas, ir pikseliai, ir adata su siūlu. Bet technologijos tėra instrumentarijus. Meno kūrinį sudaro prasmių ir reikšmių jungtys. Šiai parodai atrinkti kūriniai susiję prasminiais ryšiais, jie kalbasi tarpusavyje. Tikiuosi, žiūrovas tai pajus ir supras, nors kuratoriaus žvilgsnis šįkart tikrai subjektyvus.
Parodai sukviečiau menininkes, kurios yra amatų ir technologijų virtuozės, o jų kūriniai – ne tiek vaizdai, kiek vaizdiniai. Juose sluoksniuojasi daugiaprasmės asociacijos, esama nemažai interpretavimo galimybių. Mano akimis, juose rusena lėto buvimo, lėto kūrybinio proceso magijos ženklai. Šios tekstilės meistrės gimę tarp 1959 ir 1967 metų, visi kūriniai sukurti sąryšyje su Kaunu, kur laikas lėtesnis.
***
AURELIJA RUKŠAITĖ – tautodailininkė, senųjų lietuvių ornamentų simbolikos žinovė, sauganti juostų audimo tradicijas ir audžianti kaip senaisiais laikais.
LAIMAI ORŽEKAUSKIENEI-ORE audinio kūrimas rankomis – tarsi malda ar meditacija. Išnyksta formos, lieka spalva ir ornamentais mirgantys paviršiai. Kūrinys kaip būties trapumo užuomina ir ženklas, kurį reikia permanyti.
MONIKOS ŽALTAUSKAITĖS-GRAŠIENĖS kūriniai – poetinis šiuolaikybės atspindys, išaustas kompiuterinėmis staklėmis. Fotografinis vaizdas ir racionali pikselių kalba pasitarnauja atviro ir kartu paslaptingo pasakojimo apie pasaulį ir kosmosą kūrimui.
GIEDRĖS KRIAUČIONYTĖS tekstilinės skulptūros iš vilnos – tai lietuvių tautodailės dievukų šviesūs šešėliai. Jų baltumas ir lengvumas primena tai, kas prarasta ir negrįš. Būtasis laikas čia niekad netaps būsimuoju, bet šis menas praeitį asociatyviai gražina į tikrovę.
GRETA KARDI, lyg adatas žemėn smaigstydama medinius pagaliukus, sukuria minimalistines ornamentines kompozicijas. Šiuolaikiniam skubančiam žmogui jos primena kažką liaudiško ir archajiško, glūdinčio giliai, dar nevisai užmiršto.
LINA JONIKĖ siūlą ir adatą naudoja ne kaip rankdarbio, bet kaip konceptualios kūrybos priemones. Dygsniai nuotraukos paviršiuje nugula ne dėl grožio, bet dėl siuvinėto ir fotografuoto vaizdo derinyje, kaip ir žmogaus vidiniame pasaulyje, kažkur labai giliai, besirandančių prasmių.
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.
Paroda yra Lietuvos kultūros tarybos finansuojamos programos „Strateginis meno kūrėjų organizacijų finansavimas“ dalis.
Galerijos darbo valandos: II–V 12–19 val., VI 12–17 val.
Parodos lankymas – nemokamas
